Naujienos

AB "Klaipėdos energija" švenčia 80-etį
2009-06-17 11:51:35

Birželio 17 dieną sukanka lygiai 80 metų, kai ant Danės upės kranto pradėjo veikti anglimi kūrenama šiluminė elektrinė, nuo kurios prasidėjo dabartinės AB "Klaipėdos energija" istorija. Kaip atrodė įmonė, kai dar nebuvo prisijungusi prie Lietuvos energetikos sistemos ir nešildė miesto, puikiai prisimena ilgiausiai - net penkiasdešimt šeštus metus - čia dirbantis generalinio direktoriaus padėjėjas Vytautas Petrulis.

Kokia "Klaipėdos energija" buvo pirmosiomis Jūsų darbo dienomis?

Atėjau čia 1953-iųjų rugpjūtį. Šiluminė elektrinė jau dirbo labai įtemptu režimu. Žinia, 1945 metais ji buvo susprogdinta, o po karo atstatyta. Atvažiavome čia trys inžinieriai, ką tik baigę studijas tuometiniame Kauno politechnikos institute. Mus priėmė ne ypač draugiškai, nes vadovybė buvo grynai rusiška, netgi lietuviškai kalbėti įmonės viduje buvo neetiška...

Per tą laiką pabuvau ne ant vieno laiptelio - nuo eilinio inžinieriaus, elektros cecho meistro karjeros laiptais lipau iki laboratorijos viršininko, elektros cecho viršininko pareigų. 32 metus dirbau direktoriumi. Taigi įmonę pažįstu nuo apačios iki viršaus.

Iki 1959 metų vienintelė "Klaipėdos energijos" veikla buvo elektros energijos gamyba Klaipėdai ir visai vakarinei Lietuvos daliai.

Kaip prasidėjo miesto termofikacija?

Termofikacija prasidėjo, kai prisijungėme prie Lietuvos energetikos sistemos ir buvo paleista Kauno hidroelektrinė, tiekusi elektros energiją. Termofikavimas prasidėjo labai kukliai - pirmasis vartotojas buvo už gatvės esantis "Gulbės" medvilninių audinių fabrikas. Jam tiekėme garą. Paskui karštą vandenį šildymui pradėjome tiekti savo gyvenamiesiems namams - elektrinė tada statė savo namus - tarp Liepų ir Danės gatvių. Paskui trasos ėmė plėstis vis labiau, nauji kvartalai buvo iškart jungiami prie centralizuoto šildymo sistemos, o senųjų katilinės gesinamos.

Termofikacija žmonėms anuo metu buvo tikra laimė. Jaunimui būtų net sunku įsivaizduoti, kaip tuomet atrodė miestas, kai iš ryto viskas padūmavę, rūksta šimtai kaminų, o gatvės padengtos suodžiais... Termofikacija buvo rimtas įnašas į atmosferos švarumą, žmonės pajuto, ką reiškia kvėpuoti grynu oru. Juk visur buvo deginamos akmens anglys, medieną kūreno tik individualiuose namuose. Tačiau džiugino ne tik tai - žmonėms atkrito nemažai darbo patiems rūpintis savo namų šildymu. Vieną ar kelis namus aptarnaujančios vietinės katilinės nebuvo automatizuotos, kūreno katilinės personalas. Šilumos kokybė buvo toli gražu iki reikiamos - jei kūrikas užsnūdo ar padaugino gramo, radiatoriai atšaldavo, ir žmonėms tekdavo bėgti to kūriko ieškoti.

Dar vienas dalykas, į kurį miestiečiai atkreipdavo dėmesį buvo... upė. Iki pat 1960 metų, kol nerekonstravome savo įrenginių termofikuoti miestui, dirbome kondensaciniu režimu. Aušindami turbinų įrenginius šiltą vandenį išleisdavome į Danę, ir ji net per didžiausius speigus iki pat marių neužšaldavo. Termofikacija nuliūdino žvejus, nes tą išmetamą šilumą ėmėme naudoti šildyti namams, ir žvejams nebebuvo taip patogu gaudyti žuvis. Be to, žuvys labai mėgo pašildytą vandenį...

Keitėsi ne tik veikla, bet ir deginamas kuras?

1929 metais pastačius šiluminę elektrinę pagrindinis jos kuras buvo Silezijos anglis. Ją iš Silezijos čia atgabendavo laivais, o iki elektrinės atplukdydavo baržomis Danės upe. Pelenus išveždavo arklys. Aš dar prisimenu tą išvežimą. Beje, pelenai ir katiluose susidarantis šlakas buvo naudojami statyboje. Kai pradėjome orientuotis į gamtines dujas - jos dabar sudaro 95 procentus deginamo kuro - ir mazutą, statybininkai labai susirūpino, kur reikės gauti šlako. Jiems tokie pokyčiai nebuvo parankūs, o mums - didelis pasiekimas, nes gamybos atliekų beveik nebeliko. Anglies visiškai atsisakėme 1974-aisiais.

Dabar naudojame ir žemės energiją - dirbame kartu su "Geoterma", kuri paima energiją iš žemės, o mes perkame iš jų ir tiekiame šią šilumą vartotojams. Be "Geotermos", superkame ir kitų įmonių, pavyzdžiui, medžio apdirbimo pramonės, pagaminamą perteklinę energiją.

Kaip per dešimtmečius keitėsi darbuotojų skaičius?

Vargu ar yra dar viena Klaipėdos įmonė, kurioje dirbtų toks pastovus kolektyvas. Pas mus yra visiškai normalu, jei žmogus čia dirba 30 metų. Daugelis vadovų yra išdirbę ilgiau. Čia dirba ir šeimos - tėvai, vaikai.

Kai pradėjau dirbti vadovu, buvo per 200 žmonių. Kai buvo statoma rajoninė katilinė Šilutės plente, paskui Lypkių (Rytinė) rajoninė katilinė, mums buvo pavesta rūpintis šiluma Palangoje, Tauragėje. Tada darbuotojų jau buvo per 500. Beje, "Klaipėdos energija" buvo ir didžiausia, bent jau tarp energetikų, poilsio organizatorė. Poilsio bazę iš pradžių turėjome Neringoje, vėliau persikėlėme į Šventąją. Bazė išsiplėtė iki maždaug 1 200 vietų, aprūpindavo poilsiu visas Lietuvos energetikos sistemas.

Dabar pas mus - apie 450 žmonių. Aprūpiname šiluma Klaipėdą ir Gargždus, o kiti atsiskyrė.

Kokių "Klaipėdos energija" turi ateities planų?

Dujos smarkiai brangsta, be to, yra problemiška priklausyti nuo vieno tiekėjo, nes jo veiksmai gali būti neprognozuojami, todėl visoje Europos Sąjungoje ieškome alternatyvų, kuo pakeisti dujas. Mūsų akcininkai yra ir Suomijos firma "Fortum", turinti 19 procentų akcijų. Ji siūlo ir žengia rimtus žingsnius dėl termofikacinės elektrinės, deginsiančios biokurą ir komunalines atliekas, statybos. Naujas kuras pakeistų apie 30 procentų šilumos energijos, dabar pagaminamos naudojant atvežtinį.

Atgal į sąrašą