LŠTA pranešimas: šilumos tiekimo įmonės finansinėje duobėje

LŠTA pranešimas: šilumos tiekimo įmonės finansinėje duobėje

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK), atlikusi šilumos tiekimo įmonių finansinio pajėgumo vertinimą, nustatė normatyvinio finansinio pajėgumo rodiklio žemutinę reikšmę 2017 metams – 1,66. Pažymėtina, kad ši riba, atspindinti šilumos tiekimo įmonės finansines galimybes tiekti vartotojams nepertraukiamas ir kokybiškas paslaugas, 2016 metais buvo aukštesnė  – 1,97. Tačiau net ir pažeminus finansinio gyvybingumo ribą, kelios mažosios įmonės netenkina finansinio stabilumo reikalavimų ir joms gali kilti realių problemų apsirūpinti kuru ir kitais ištekliais, būtinais šilumos gamybai užtikrinti. Kelios kitos šilumos tiekimo įmonės taip pat vos „peržengia“ finansinio pajėgumo ribą. Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija (LŠTA) seka susidariusią situaciją bei nagrinėja jos priežastis ir pateikia preliminarų apibendrintą komentarą.

Šilumos tiekimo įmonės, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, centralizuotai tiekia šilumą nurodytoje teritorijoje. Valstybinis ekonominis energetikos reguliatorius, šiuo atveju VKEKK, vienašališkai nustatydamas šilumos ir karšto vandens kainas, pirmiausiai ir mažų mažiausiai, turi užtikrinti ekonominį šios visuomenei būtinos, nepertraukiamos ir potencialiai pavojingos paslaugos pagrindą – tai yra pajamas, padengiančias veiklos išlaidas. Toliau galima „spausti“ ar skatinti efektyvinti veiklą, mažinti atskirų sąnaudų dydį, nustatyti reguliuojamo pelno ar investicijų grąžos dydį, stimuliuoti tikslines investicijas ir t.t. Deja, pastaraisiais metais, VKEKK, dėl įvairių priežasčių, neatlieka ekonominio reguliatoriaus funkcijos ir veikia labiau kaip baudžiančioji įstaiga, apribojanti ar atimanti pajamas, leidžianti ar neleidžianti įgyvendinti konkrečius investicinius projektus, o dėl netinkamo reguliavimo ar dėl objektyvių priežasčių susidarančius einamuosius nuostolius populistiškai siūlo dengti investicinės grąžos sąskaita ir t.t. Faktiškai kišamasi į reguliuojamų įmonių valdymą. Atskirose įmonėse atsiradus finansinio gyvybingumo problemų VKEKK savo atsakomybės kratosi, permesdama ją savivaldybėms, šilumos tiekimo įmonių vadovams. Neefektyvaus reguliavimo pasekmes bando kompensuoti „laisvos konkurencijos“ diegimu, nesirūpindama, kaip bus grąžinamos reguliuojamai veiklai vykdyti paimtos ilgalaikės paskolos, nesidomi šilumos tiekimo kokybinių rodiklių užtikrinimu, juo labiau neturi vizijos, kaip tas šilumos ūkis turi atrodyti ateityje ir kaip to pasiekti. Net ne mėnesiais, o metais vėluojantys šilumos kainų nustatymo procesai, paskendimas smulkmenose, nematant reguliavimo pasėkmių ir tolimesnių jo vystymo krypčių, prisideda prie to, kad eilė šilumos tiekimo įmonių atsidūrė „finansinėje duobėje“ ir nebeaišku, kaip dirbti toliau tokioje situacijoje?

Nepriklausomas valstybinis ekonominis reguliatorius (VKEKK) buvo sukurtas tam, kad labai svarbioje visuomenei srityje – energetikoje – būtų išvengta populistinių, trumpalaikių ir netvarių sprendimų arba, kitaip tariant, „politinės ekonomikos“. Aiškios, visiems suprantamos taisyklės bei kainodara ir principingas jų laikymasis yra to pagrindas. Deja, eilėje savivaldybių valdomose įmonėse stebimi procesai, kai šilumos tiekėjai priversti taikstytis su vietinių politikų „užgaidomis“, o valstybinis ekonominis reguliatorius nuo tokio poveikio apsisaugoti nepadeda.

Finansinius šilumos tiekimo įmonių rezultatus lemia ir kitos objektyvios priežastys: brangstantis kuras, didėjantys atlyginimai, mažėjanti šilumos realizacija, tačiau visa tai galima įvertinti tiek planuojant investicijas, atitinkamai pertvarkant centralizuoto šilumos tiekimo sistemas ir t.t., tiek priderinant kainodarą bei jos stimulus. Reikalingas gilus bei visapusiškas supratimas ir visų susijusių šalių bendradarbiavimas. Deja, kol kas to akivaizdžiai pasigendama.

Šilumos ūkyje sparčiai keičiasi šilumos vartojimo apimtys ir struktūra, diegiami nauji energetiniai standartai pastatams, griežtėja aplinkosauginiai reikalavimai, atsiranda nauji energijos šaltiniai ir technologijos. Joks „valstybinis reguliatorius“ nesukurs optimalaus šilumos ūkio kiekviename miestelyje. Tačiau padėti gali. Finansinio (ne)pajėgumo problemos – tai pirmieji signalai, kad su reguliavimu ir kainodara Lietuvos šilumos ūkyje kažkas blogai.

LŠTA kviečia iš esmės peržiūrėti dabartinį ekonominį reguliavimą ir pritaikyti jį tolimesniam šilumos ūkio vystymui, kurio laukia nauji iššūkiai ir galimybės.

LŠTA PRANEŠIMAS
2018 m. liepos 11 d. Vilnius